Dar vienas asmeninis pastebėjimas, atradimas: pats stipriausias žmonijos jausmas yra praradimo jausmas.

Taip, taip! Ne meilė, ne pyktis, ne pavydas ir net ne baimė, o būtent PRARADIMO JAUSMAS.

Kodėl?

Nors meilės reikia visiems, ne visi dėl meilės ryžtųsi pasiaukojimui, ne visi galėtų dėl jos perlipti save ir retai kas dėl mylimųjų gali padaryti viską.

Tačiau.... kai žmogus praranda savo mylimąjį – tada jis pasiruošęs padaryti VISKĄ dėl jo! Perlipti save, padaryti tai, ką sakė „niekada gyvenime taip nedarysiu“, atleisti neištikimybę ( ne tada, kai prašoma atleisti, o tada, kai paliekama dėl kito), nusižeminti ir taip toliau ir panašiai. Dėl jokio kito jausmo žmogus nėra toks ryžtingas, kaip tuomet, kai jis nori atgauti tai, ką prarado.

Netgi kai žmogų palieka toks žmogus, kuris jau nekėlė didelių emocijų, ar dar blogiau – netgi tada, kai prarandi tai, ką pats norėjai palikti, psichika veikia vienodai – užvaldo stiprus noras sulaikyti ar susigrąžinti.

Kodėl?

Nes praradimo jausmas sukelia labai didelį stresą ir paliečia daug visokių psichologinių ir psichinių faktorių. Sąmonė būna aptemdyta įvairiomis emocijomis ir žmogus nustoja blaiviai mąstyti. Užvaldo pagrindinis tikslas – eliminuoti vidinę sumaištį, kurią sukelia praradimo jausmas ir visi imasi kažkokių priemonių. O pagrindinė „priemonė“ ir yra desperatiškas darymas kažko, kas padėtų sugrąžinti tai, kas prarasta.

Šiuo laikotarpiu žmogui išties reikia pagalbos iš šalies: ar tai būtų draugas, kuris išklauso, sugeria visas emocijas, paguodžia ir įžiebia naują viltį ir norą toliau gyventi (ne egzistuoti) ar geras, šios srities specialistas, kuris atsakytų į visus, jums iškilusius klausimus ir „pajungtų“ gebėjimą blaiviai mąstyti.

Nuoširdžiai Jūsų – Sol.Veiga

Metai sarasas: 
2015