Vis tik yra vienas žmonių tipas, kurį aplenkia praradimo jausmas. Tai žmonės pasižymintys sielos laisve. Jie nėra prieraišūs, be galo pozityvūs, charizmatiški, lengvo būdo, atsparūs psichologiniams smūgiams.

Paprastai jie nesitaiksto prie kitų žmonių, bet ir iš kitų žmonių nieko nereikalauja. Viską priima taip kaip yra. Ir jei kažkas jų netenkina, jie lengva ranka gali patys palikti, o į jiems adresuojamus priekaištus atsainiai atšauti: „jei tau kažkas manyje nepatinka – palik mane (jei tik valios pakaks tai padaryti!). Jie žino, kad jei kažkas sumąstys jį palikti, tai praras ne jis pats, o tas, kuris paliko.  Aišku ir tai, kad tokius žmonės sunku palikti net tada, kai kažkas juose netenkina.

Jie nepasiduoda manipuliacijoms ir ištikimi būna tik patys sau. Ištikimybė savo partneriui eina tik greta savų principų ir nuostatų to nedaryti, bet ne dėl to, kad taip turi būti. O jei šių nuostatų nėra, neištikimybės jie nesureikšmina.

Kartais jie būna nepakenčiami dėl to savo laisvumo ir nepriklausomybės nuo nieko, bet tik tada, kai kiti turi lūkesčių tokį žmogų pakeisti, pririšti ar bandyti priversti elgtis taip, kaip jie nenori. Kitu atveju – jei tokio žmogaus laisvės niekas neriboja – gyvenimas su juo būna tikra šventė!

Nuoširdžiai Jūsų – Sol.Veiga

Metai sarasas: 
2015