Paskutiniam savo poste, rašiau apie buvimą savimi. Šiandien noriu pakalbėti apie savęs atradimą ir pažinimą.

Esu tos nuomonės, kad būti ne savimi, yra tiesiog neįmanoma. Žmogus gali apsimesti, kad jam linksma, kai iš tiesų yra liūdna. Gali juoktis tada, kai jam nėra juokinga. Iš mandagumo net gali suvaidinti, kad dovana labai patiko ar nauji kolegės bateliai yra be galo gražūs. Tai moka kiekvienas. Net vaikas, tai moka - paslėpti tikrąsias emocijas. Bet tai tik emocijos. Jomis galima vaidinti, nes jos labai trumpalaikės. Momentinės. Visa kita – socialinės kaukės, kurias neva žmogus dėvi kasdien, norėdamas užmaskuoti savo tikrąjį veidą - tėra siauras mąstymas, manant, kad žmogus negali būti įvairus.

Tačiau... vis tik retas žmogus iš tiesų pražysta save. Moka įvardinti koks jis ir suvokia save teisingai. Dažnai žmonės nugyvena gyvenimą, taip ir nepažinę savęs. Neatvėrę visų savo gabumų. Neišnaudoję visų savo duotybių. Kodėl?

Pažinti save, reiškia MOKĖTI ANALIZUOTI savo jausmus, elgseną, būseną be savęs pateisinimo.

Atverti savo gabumus, reiškia gyvenime išmėginti kuo daugiau veiklos sričių.

Naudoti prigimtimi suteiktas duotybes, reiškia mokėti girdėti save ir nebijoti peržengti savo komforto zonos.

O kaip dažniausiai gyvenime būna?

Savo elgesio žmogus nemato, tik mato tai, kaip elgiasi kiti. Savo jausmų, emocijų (nuo meilės iki neapykantos, nuo džiaugsmo iki pykčio) atsiradimą priskiria kitiems žmonėms. O į būsenas (nuo streso iki atsipalaidavimo) neįsigilina, nes visą savo dėmesį sukoncentruoja į aplinkybes, kurios išprovokuoja tas būsenas.

Na ir galiausiai, visa apimanti komforto zona, kurioje žmogus jaučiasi saugus, net tuomet, kai susiklosčiusios aplinkybės jo netenkina.

Išeiti iš savo komforto zonos reiškia peržengti nusistovėjusius savo įpročių ir elgsenos standartus. Peržengti į išbandymų, įtampos ir rizikos zoną. Į tą zoną, kurioje savęs dar nesi išbandęs.

Tai visada pareikalauja drąsos ir ryžto, jei kalbėtume apie sąmoningą komforto zonos plėtimą su tikslu, labiau save pažinti ir atrasti savyje kažką naujo. O kartais, pats likimas žmogų išstumia už komforto zonos ribų. Kas būna tuomet? Žmogus arba „paskęsta“ arba... sužino, kad „puikiai moka plaukti“.

Kita vertus... jei žmogus gyvenime nejaučia poreikio plėsti savo komforto ribas, o esanti komforto zona jam suteikia pasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu, tuomet prievartauti savęs nebūtina.

Metai sarasas: 
2015