Per savo darbo praktiką su žmonėmis, supratau vieną aiškų faktą: žmogaus protas atsijungia tuomet, kai jis yra užvaldytas emocijų.

Žodžiai, sprendimai ar veiksmai, kurie yra daromi emocijų įtakojami, dažniausia yra klaidingi. Ir tik tada, kai žmogus atgauna sąmoningumą, jis protu supranta, ką padarė sąmonės aptemimo metu: išsakyti žodžiai kažką įskaudino, atlikti veiksmai žemino jo paties orumą, o dėl padarytų sprendimų būna gailimasi dar ilgai.

Gerai būna, jei nurimus emocijom, dėl nieko nesigailima. Bet tai būna itin retais atvejais. Dažniausiai tai saviapgaulė, o realybė tokia, kad atsiprašyti būna per sunku, ištaisyti padarytas klaidas jo didenybė - ego neleidžia, arba... neišmanymas, kaip tai padaryti.

Taigi, ką daryti, kad išvengti tų klaidų, kurias padarome apimti įvairių neigiamų emocijų: pykčio, pavydo, neapykantos, beviltiškumo ir t.t.? – Ogi nieko nedaryti!

Atrodytų, tai labai paprasta, bet deja, tai pareikalauja daug valios pastangų ir mokėjimo save suvaldyti. Tam, kad mokėti save valdyti, reik iš pradžių išmokti identifikuoti užplūdusias emocijas.

Nuo ko pradėti šias pamokas? – Nuo sąmoningumo ir savianalizės.

Kuo skiriasi proto įtakojami veiksmai nuo emocijų?

- Kai veikia protas, mes mąstome, strateguojame, dėliojame veiksmo planus ir analizuojame galimas pasekmes, sveriame išsakomus žodžius, juos argumentuojame ar paremiame faktais.

-Kai veikia emocija – ji iškart kerta, be jokių apmąstymų reiškiam savo emocijas žodžiais , veiksmais ar sprendimais. Iš karto!

Kai žmogus tai suvokia, jis sugeba atpažinti savo emocijas ir išmoksta save kontroliuoti. Kitas pliusas – jis sugeba atpažinti ir kituose žmonėse užplūdusias emocijas ir atsiriboti nuo jų. Visa tai dabar vadinama – emociniu intelektu.

Emociškai intelektualūs žmonės nedaro jokių sprendimų ar veiksmų kuomet juos valdo emocijos. Tiesiog atsitraukia, palaukia, kol visa tai nurimsta ir tik tuomet, kai protas prablaivėja, priima vienokius ar kitokius sprendimus.

Taipogi, emociškai intelektualūs žmonės, suprasdami ir atpažindami kituose žmonėse emocijų saviraišką veiksmuose ar žodžiuose, nereaguoja į juos tiesiogiai. Suvokia, kad žmogaus sąmonė yra aptemus ir kad protu jis nemąsto, ir elgiasi neadekvačiai. Tie, kurie nėra tokie, jie užsikrečia kitų žmonių reiškiamomis emocijomis ir tai suveikia kaip aliejų šliukštelėjus į liepsnojančią ugnį.

Savikontrolė, pradžiamoksliams, būna sunkus darbas, tačiau, vėliau, kai įgūdžiai išlavėja – jautiesi stiprus ir galingas vien dėl to, kad esi savęs paties šeimininkas ir valdovas.

Nuoširdžiai Jūsų – Sol.Veiga

Metai sarasas: 
2015