Pritariu nuomonei, jog egoizmas nėra tada kai gyveni dėl savęs. Egoizmas yra tada, kai tu nori, kad kiti gyventų dėl tavęs.

Labai dažnai visokio tipo santykiuose (sutuoktiniai, draugai, bendradarbiai, etc), pasireiškia toks paslaugos principas:

Gaunu paslaugą/pagalbą/paramą/dėmesį – tai norma, taip turi būti. Negaunu – blogai, blogas vyras/žmona, blogi draugai/vaikai/tėvai/kolegos/kaimynai/etc.

Toks požiūris į kitų žmonių, kažkokios malonės apraiškos suteikimas, mūsų adresui, nėra teisingas, NES ...
... jeigu ... žmogus negauna iš kito, tai ko jis tikisi, tai santykiuose prasideda problemos.

Bet ar dažnas susimąsto, kad tai MŪSŲ lūkesčiai kitų žmonių adresu ir tie žmonės nėra atsakingi už jų pateisinimą. Tačiau nepateisindami, vis tik jie yra apkaltinti mūsų nepasitenkinimu jais ir esama situacija.

Visai kitaip būtų, jei požiūris į kitų žmonių paslaugumą, būtų priimamas pagal kitokį principą:

Gaunu – valio! Nuostabu! Dėkoju, vertinu – ačiū! Negaunu – viskas „okey“, normalu ir suprantama.

Žmogus kito žmogaus pagalbą/paramą/dėmesį/etc. turi priimti kaip malonę, o ne kaip pareigą. Nes kai ta ,,pareiga,, nėra atliekama dėl tam tikrų priežasčių(!), mes pykstam, kad žmogus nepateisino MŪSŲ lūkesčių. Bet lūkesčiai tai mūsų, o ne jų.

Metai sarasas: 
2015