Yra liaudyje populiarus posakis:
Atleisti pirmą kartą - išmintinga.
Antrą kartą - geraširdiška.
Trečią kartą - kvailystė...

Šį kart rašysiu, ne apie išmintį mokėjime atleisti (nors tai taip pat menas), o apie moterų klaidas atleidimų skaičiuje ir greityje.

Moterys, išties, turi viena fatališką ydą – jos per greitai atleidžia. Tai viena klaida. Antra klaida - jos atleidžia daug kartų. Tokia moteris praranda vyrų pagarba.

Moterys, iš baimės prarasti vyrą, pamina savo orumą, savigarbą ir leidžia vyrams elgtis su jomis, kaip tik jiems norisi. Ir kuo labiau moteris nuolaidžiauja, tuo labiau vyrai jos negerbia. To pasėkoje, vyrų elgesys, moters adresu vis prastėja ir prastėja.

Jie pasąmoniškai bando moterį, aiškindamiesi jos nuolankumo ribas. Ir kuo žemiau moteris „krinta“ , tuo mažiau ji būna vertinga vyrų akyse.

Ir atvirkščiai, moteris, kuri sugeba, ją žeminančioj situacijoj, išlikti ori ir pasitikinti savimi, bei nepraranda savigarbos ir savivertės – vyrai tokių moterų atsiprašinėja ilgai ir kantriai siekia jos nuolankumo. Laksto paskui ir atgailaudami prašo suteikti dar vieną šansą. Ir kuo ilgiau šis atgailos procesas vyksta, tuo labiau vyrai suvokia tos moters vertingumą.

Žinodami, kiek jėgų ir kantrybės pareikalavo pirmasis „nusikaltimas“ prieš ją, jos atsiprašinėjant, vargu ar protingas vyras išdrįs nusižengti antrą kartą. Na, o neprotingi, kaip taisyklė, - išmintingos moters nedomina. Tad nenuostabu, kad tokia moteris nepasižymi daugkartiniais atleidimais tam pačiam vyrui.

Tik vienas svarbus momentas! – „ne vietoje padėtas puodukas – nėra nusikaltimas, kuris žemintų moters orumą“. ;)

Metai sarasas: 
2015