„Sugrįžti namo, išsivirti kavos, sėdiesi ant kėdės, ir aplinkui - tyla... Kiekvienas iš mūsų pats sprendžia kas tai: vienatvė ar laisvė.“ – citata iš interneto.

Gyvenime mes dažnai norėtume su kažkuo pasikeisti vietomis. Daugeliui atrodo, kad kiti yra laimingesni, kitiems labiau sekasi, daugiau visko turi ir neturi to, ką turiu aš – problemų, nesėkmių ir liūdesio...

Kaip dažnai žmonės nemoka vertinti tai ką turi...

Kai esi vienišas ir visa širdimi trokšti žmogaus, su kuriuo galėtum dalintis savo gyvenimu, atrodo, kad vienišumas yra didžiausia nelaimė. Kad neįmanoma jaustis laimingai, kai aplink visi turi poras, šeimas.

Kas nutinka žmonėms, kurie nesugeba susigyventi su savo vienišumu?
Jų gyvastis užgesta, akys nedega susidomėjimu ir noru gyventi. Atrodo, kad viskas, kas buvo geriausia, likimas jau buvo padovanojęs, o dabar belieka tik laukti, kol gyvybę pasiglemš mirtis... nes... esi toks beviltiškas, kad su tavimi nenori niekas bendrauti ir kurti gyvenimą... o būvimas su savimi yra pernelyg sunki našta..

Kas nutinka vėliau???
Likimas atima iš žmogaus sveikatą, namus, artimą žmogų (galbūt net vaiką ar vaiko sveikatą). Ir tada jis susivokia: KOKS AŠ LAIMINGAS BUVAU!!!!! Kiek daug aš galėjau padaryti, kol turėjau abi kojas, puikią sveikatą. Galėjau keliauti, pramogauti, mėgautis gyvenimu... Koks laimingas buvau, kai turėjau namus: jaukius ir šiltus į kuriuos visada sugrįždavau... Koks laimingas buvau, nes turėjau kuo rūpintis, ar kiek daug galėjau nuveikti su tais, kurie buvo mano gyvenimo dalis, bet aš to NEĮVERTINAU, NES BUVAU SUSIKONCENTRAVĘS TIES TUO, KO NETURIU.

Žmogus yra tokia būtybė, kuri gali pasirinkti kaip jam gyventi gyvenimą: amžinai jaučiant kažko trukumą, ar... pilnatvę, turėjime to, ką turi.

Supraskit, kad vienatvė nėra galutinis nuosprendis. Nėra gyvenimo pabaiga. Kad mokėjimas mėgautis dabartim ir tikėjimas (žinojimas!), kad mūsų svajonės išsipildys – garantuoja (!), kad likimas mus apdovanos tuo, ko mes trokštame.

Norai, troškimai, svajonės... Jos būtinos, tam, kad mes nenustotume judėti į priekį, jaustume gyvastį savyje ir troškimą gyventi, tobulėti, lavėti, mokytis...

Ir pabaigai, pamąstymui...
Įsivaizduokite, jog esat mažamečio vaiko mama. Jis prieina prie jūsų ir sako: „mama, koks aš esu nelaimingas, nes aš esu vaikas. Aš negaliu daryti to, ką gali tik suaugę žmones. Aš negaliu mėgautis suaugusio žmogaus gyvenimo malonumais. Aš negaliu uždirbti pinigų ir leistis nuo atrakciono takelio, kuriuo leistis leidžiama tik nuo 140cm. Aš tiek daug negaliu, nes esu vaikas....“

Ką jūs tokiam vaikui atsakytute? „Koks tu kvailutis, kad nesupranti, kaip gera būti vaiku?? Kad šio periodo tu jau niekad nesusigrąžinsi. Kad būti vaiku yra taip nuostabu ir nepakartojama....“

Tą patį jums atsakytų ir jūsų likimas: „Kokia tu kvailute, jei nematai savo galimybių, kurias tau suteikia laisvė. Kokia tu kvailutė, jei nesuvoki, kad daugelis ištekėjusių ar įsipareigojusių moterų, negali sau leisti daryti tai, ką gali leisti TU. Kokia tu kvailutė, jei nežinai, kad visą tai yra laikina, jei tik ... išmoksi tuo pasinaudoti“

Tad mėgaukitės savo laisvę tol, kol galite, nes..... jau visai visai netrukus... jūs viso to neteksite! Nes... į jūsų gyvenimą ateis tas žmogus apie kurį jūs svajojate. Ir jūs niekada nesusigrąžinsite tokios pačios laisvės, kurią disponuojate dabar.
Tad... pasimėgaukite, kol dar galite. ;)

Metai sarasas: 
2015