Tie, kas nors kartą buvo įsimylėję iš pirmo žvilgsnio, paprieštarautų, dėl to, kad įsimylėjimo jausmą nukėliau į trečią pažinties etapą. Bet deja, ne viskas yra taip, kaip gali pasirodyti.

Visų pirma, įsimylima tada, kai kūnu geidi to žmogaus, protu suvoki jo asmenybės patrauklumą ir mintimis jį visur nešiojiesi kartu su savimi.

„Įsimylėjimas“ iš pirmo žvilgsnio yra ne kas kitas, kaip geismas, aistra tam žmogui, kurį tavo akys regi, ausys girdi, nosis užuodžia, rankos liečia ir lūpos ragauja. Kai visi (nebūtinai visi penki!) pojūčiai susirenka savo informaciją apie tą žmogų ir smegenys tai identifikuoja kaip savo „skonio“ žmogų, įsijungia, taip vadinama „chemija“ - nežemiška trauka, aistra ir noras ištirpti to žmogaus glėbyje.

Jei santykiai prasideda nuo stogą raunančios aistros, tai didelė tikimybė, kad jie ir pasibaigs tada, kai ta aistra bus numalšinta. O, bet , tačiau ... nedrįsčiau teigti, kad būtent nuo to negalėtų prasidėti tvirti ir ilgalaikiai santykiai. Tikrai gyvenime esą tokių, taurios meilės, istorijų, kai viskas prasideda būtent nuo to. Bet.... deja, tokių istorijų su laiminga pabaigą, nėra daug. Jų vienetai...
Kodėl? Nes kai vyro potraukis moteriai kyla vien tik nuo kūno, tai kūniškai ir trokštama pažinti. Ir kai kūnas viską ištyrinėja, susidomėjimas moterimi natūraliai nuslūgsta.

Įsimylėjimas tai jausmas kylantis nuo to, KOKS AŠ ESU su tuo žmogumi, kaip AŠ jaučiuosi su tuo žmogumi, o ne nuo to, KAS TAS žmogus t.y. ne todėl, kad tai Petras Petrauskas, gyventis Petrašiūnuose, o todėl, kad Petras būtent TOKS savo būdu ir elgsena, koks vyro elgesys ir būdas jums patinka.

Tam, kad labiau suprasti apie ką aš čia kalbu, pateiksiu pavyzdėlį iš gyvenimo. Turbūt kiekviena moteris būdama mergaitė, paauglystėje, buvo įsimylėjusi kokį nors žymų žmogų, visų mylimą ir mėgstamą „dievuką“, kurio plakatais išsikabinėdavo savo kambario sienas, ar varvindavo seilę žiūrėdamos kaip jis vaidina dar vieną, pritrenkiančio herojaus, vaidmenį. Kai prieš užmiegant svajodavo, kaip Luisas Mario jas bučiuoja ir elgiasi su ja kaip su karaliene.

O dabar pabandykit įsivaizduoti, kad tas pats žmogus, kuris vaidino Luisą Mario, realybėje su jumis susipažįsta ir pasiūlo jums draugystę, ir.... pradeda su jumis elgtis ne taip, kaip jus norėtute, kad su jumis būtų elgiamasi: ant kiekvieno žingsnio nepraleidžia progos jus pareplikuoti, sumenkinti jūsų poelgį, pasišaipyti iš kokios nors jūsų išvaizdos detalės, menkina jus prieš kitus žmones, keikiasi, nekultūringai elgiasi ir t.t. ir pan. Ar tokiu atveju įsimylėjusi skraidytumėte kaip ant sparnų? – nemanau - jaustumėtės blogai.

Dėl to taip ir gaunasi, kad mes įsimylime ne konkretų žmogų, o tai, kaip mes jaučiamės būdami šalia jo. Kita vertus... jaučiamės įsimylėjusios dėl TO ŽMOGAUS elgesio su mumis. Štai kodėl aš visoms moterims siūlau atkreipti dėmesį į savo elgseną su vyrais, jei nori būti vyro valdove.

Jei moteris elgiasi su savo vyru, kaip su vieninteliu tokiu nepakartojamu ir išskirtiniu visame pasaulyje...
Jei moteris moka su vyru elgtis, kaip su karaliumi - jokia kita moteris neturės šansų jums prilygti, nes tik jumyse tas vyras matys karalienę, kuriai atiduos visą savo gyvenimą.

Metai sarasas: 
2015