Straipsniai

Visi psichologai pritartų nuomonei, kad žmonės bėgantys nuo savo vienatvės, iš tiesų bėga nuo savęs paties ir jei toks žmogus nori sukurti tvirtus, ilgalaikius santykius, jis iš pradžių turėtų išmokti būti su savimi. Įveikti savo vienatvės fobiją ir pakeisti požiūrį į gyvenimą.

Tačiau, kaip gi to išmokti? Kaip išmokti nebėgti nuo savęs, nuo savo gyvenimo, kaip įveikti depresyvias nuotaikas, atlaikyti aplinkinių nuomones ir gyventi gyvenimą taikoje ir harmonijoje su savimi?

Tai atrodytų nesuvokiama ir neįveikiama užduotis. Bet viskas yra kur kas paprasčiau nei atrodytų. Užtenka tik mąstysenos „perprogramavimo“ ir visas gyvenimas pasikeičia, kai tuo tarpų aplinkybės išlieka tos pačios.

Kalbant apie mąstymo keitimą – tai yra pakankamai individualus dalykas. Kiekvienas žmogus turi individualią psichologiją ir asmenybės sandarą. Tačiau, aš pabandysiu čia išvardinti universalius mąstysenos keitimo aspektus.

Visų pirma reikia suprasti, kad:

Ką reiškia „būti pasiruošusiam priimti kitą žmogų į savo gyvenimą“?

Visų pirma – paleisti į praeitį santykius, kurie nutrūko, nekurti iliuzijų, kaip juos sugražinti ir suvokti, kad vienų santykių pabaiga - reiškia naujų pradžią.
Kitas svarbus momentas – išmokti būti vienam.

Kodėl tai yra svarbu?

Žmonės, kurie bijo vienatvės, santykiuose ar pažintyse daro viską, kad išlaikytų/turėtų partnerį tik tam, kad nebūtų vieniši. Tiek vyrai, tiek moterys santykiuose jaučia kai kitas neriasi iš savęs, kad pelnytų palankumą, patiktų ir tiktų į poras.

Kaip bebūtų keista ir paradoksalu – tai ne pritraukia, o atstumia. Tos dirbtinės pastangos būti geresniu, nei esi, bet kuriam žmogui, būna aiškiai matomos ir jaučiamos. Ir nors tai paglosto to žmogaus savimeilę, tai – nežavi ir nepritraukia.

Kitas aspektas, žmonės, kurie bijo savo vienišumo ir nuo jo bėga visais įmanomais keliais, iš tiesų bėga nuo savęs. Partneris jiems reikalingas, kaip atrama žmogui vaikščiojančiam viena koja.

Kaip sugebėti parodyti dėmesį, rūpestį, žmogaus svarbą mūsų gyvenime ir tuo pačiu išlikt patrauklia moterimi, kurios vyras siektų ir nenorėtų prarasti?

Atsakymas labai paprastas – nesisavinti žmogaus, išlikti nepriklausoma ir tiesiog – nebijoti prarasti to žmogaus.

Kai moteris tai įsisavina ir praktikuoja, ji gali elgtis ir reikštis santykiuose, taip kaip jai būdinga ir kaip jai norisi - vyrus trauke traukia moters nepriklausomybė, nors! ... jie ir labai nori, kad moteris būtų nuo jų priklausomą.

Kaip tai įsisavinti ir praktikuoti? Visų pirma (o kaip gi kitaip!) – reik įsisąmoninti teisinga mąstymą apie santykius su priešinga lytimi t.y. pakeisti esamą požiūrį į šiuos dalykus, jei su dabartiniu požiūriu, jums nepavyksta tokia būti.

Viena iš bendrų žmogiškų savybių - noras patikti kitiems. Tai yra normalu. Mes gyvename visuomenėje ir esam jos dalimi. Nuostabu, kai žmogus neturėdamas tikslo patikti, o tiesiog būdamas savimi, žavi aplinkinius savo asmenybės savastimi. O pastangos kitiems įtikti ir tokiu būdu patikti, deja sulaukia atvirkščio rezultato.

Kodėl žmonės stengiasi pasirodyti geresniais, protingesniais ir kitokiais –esniais, kai atrodytų, daug lengviau atsipalaiduoti ir tiesiog būt savimi. – Todėl, kad bijo, jog tokie kokie jie yra ištiestų, jie gali kitiems nepatikti, o tai nėra malonu.

Tačiau. Žmonės. Kurie. Sugeba. Atsikratyti BAIMĖS NEPATIKTI, pajaučia neapsakomą laisvės ir komforto būseną, kurią suteikią elementarus buvimas savimi. Pradeda vykti keisti dalykai.. Akys ima švytėti ir gimsta meilė sau.

Toks žmogus tampa patrauklus vien dėl to, kad yra nepriklausomas nuo to: patinka jis kažkam ar ne. Jis žino koks yra. Žino savo privalumus ir minusus. Žino ką nori savyje patobulinti, o kas priklauso prigimtiniam identitetui.

Toks žmogus, moka ir geba būti laimingas nepriklausomai nuo to: turi jis porą ar yra vienišas.

Yra žmonių, kurie turėdami partnerius, ieško jiems geresnę pamainą. Vieni jaučiasi verti geresnio (gražesnio, turtingesnio, protingesnio ... ), kiti negali susitaikyti su kažkokiais konkrečiais, esamo partnerio, trūkumais ar būdo bruožais.

Asmeniškai aš, neesu nei už skyrybas, nei prieš skyrybas. Esu už tai, kad žmonės partnerystėje jaustųsi maksimaliai gerai ir komfortiškai.

Metų eigoje, žmonės keičiasi. Vieni į vieną pusę, kiti į kitą. O žmones mes mylime ne tiek už tai, kokie jie yra, tiek už tai, kaip mes jaučiamės gyvendami šalia jų.

Kartais, gyvenimo tėkmėje žmonės pasikeičia skirtinga linkme, dėl ko keičiasi patys santykiai ir poros pasitenkinimas jais. Tokiu atveju būtų kvaila eikvoti savo gyvenimą šalia to, kuris mus veikia neigiamai .

Jokia auka nėra verta psichologinio, moralinio ir emocinio diskomforto, kurį tektų iškęsti vardant kažko - net nesvarbu ko.

Tačiau! Yra kita kategorija žmonių, kurie skiriasi vien dėl to, jog randa sau „geresnę“ porą. Šioje vietoje žmonės labai rizikuoja. Kodėl? – nes ne visada „geresnis“ reiškia „tinkamesnis“.

Aš tau graži? – klausiu savo vyro.
Kas per klausimas? – atsako jis.
- Normalus klausimas. Atsakyk: taip ar ne?
- Nelabai supratau klausimo. Jei taip nebūtų, dabar čia nesėdėtum.
- Atsakyk! Negi taip sunku atsakyti į tokį paprastą klausimą?
Po kelėtos sakinių nereikšmingos demagogijos gaunu atsakymą:
- Graži. (Subtiliai. Konkrečiai ir aiškiai.)

Kai išgirdau tą žodį iš jo lūpų, suvokiau, kad tai buvo pirmas kartas. Pirmą kartą po 10 santuokos metų, aš iš savo mylimojo išgirdau, jog aš jam graži. Ir tai... tik todėl, kad paklausiau.

Kodėl aš to paklausiau dabar? Tikrai, niekada net minties nebuvo, jog aš jam galiu būti negraži. Man tai buvo savaime aišku. Tačiau nemažai sulaukiau laiškų su klausimu: “kaip priversti ar paskatinti draugą/vyrą sakyti komplimentus, gražius žodžius ir kitokias liaupses.“ Pati niekada nebuvau ta moterimi, kuri vertintų tas gražbylystes. Man neatrodė ir neatrodo tai reikšminga. Mažiau graži nesijaučiau iki tol, kol išgirdau šį žodį iš vyro, kurio žmona esu bemaž dešimtį metų.

Taigi koks skirtumas kokia moterimi būti: ,,medžiotoja“ ar „vilioke“?

Skirtumų yra pakankamai daug.

Pažintyje su „medžiotoja“ kai kurie vyrai (ypatingai tie, kuriems būdinga dominuoti, siekti, realizuoti savo vyriškumą), pasijaučia „aukomis“. Jei vyras yra pasyvus, jam gali tikti tokia moteris kaip ir visą kitą santykiuose, nes taip jam tiesiog patogu. Už viską nusprendžia moteris, tačiau ir visą atsakomybę prisiima ji. Tokiu atveju, viskas buna gerai, jei tik moteris nepanori, jog toks vyras, vieną dieną taptų kitokiu - pradėtų dominuoti ir perimtų vadovavimą.

Kartą, viena draugė manęs paklausė: „kaip neparodyti vyrui, kad jis man rūpi, bet tuo pačiu padoryti jam dėmesį ir kad jis man įdomus?“. Manau šio pobūdžio klausimai vyrauja pas dažną, įsipareigojimų neturinčią moterį, kuri nori turėti gyvenimo partnerį.

Atrodytų labai nelogiškas klausimas: „na kaip, parodant dėmesį, neparodyti, kad žmogus rūpi.“ Tačiau logika yra tame, jog skirtingas POŽIŪRIS į pažintis, sukuria moterims skirtingas energetikas, kurias jos išspinduliuoja iš savęs.

Kiekviena normali, vieniša mergina ar moteris, nori turėti VYRĄ. Tačiau moterys, kurios mąsto: ,,noriu turėti vyrą, bet galiu gyventi ir be jo,, - skiriasi savo skleidžiama energetika nuo tų, kurios: ,, noriu vyro! Ir kol neturėsiu – nenusiraminsiu“.

Kokie tai skirtumai? Visų pirma, moterys, kurioms būdinga pastaroji mąstysena (pavadinsiu jas ,,medžiotojom), į vyrus žiūri, kaip į grobį: PAMATO vyrą, UŽSIGEIDŽIA jo ir savais metodais SIEKIA jį TURĖTI.

Pirmajai kategorijai priskiriamos moterys (vadinsiu jas ,,viliokėmis,,) į vyrus žiūri, kaip į objektus, prieš kuriuos ji realizuoja savo moteriškumą: flirtą, koketiškumą, dėmesingumą, meilumą, švelnumą ir panašiai.

Ką, moters gyvenime reiškia VYRAS? – tai partneris, sutuoktinis, gyvenimo bendražygis, bendros buities, bendrų vaikų - bendraautorius, draugas, bendramintis... BET! – jis nėra draugė. Šioje vietoje, ne reta moteris susipainioja susivokime, kad vyras niekada nebus kaip draugė ir toks vyro traktavimas yra didelė santykių klaida.

Draugas ir draugė – turi daug skirtumų. Tai ką gali draugė-moteris, ne visada gali draugas–vyras ar draugas–sutuoktinis.

Draugė gali tiesiog išklausyti, gali patarti, gali paguosti, gali kartu paverkšlenti, pritariamai linksėti, kai draugė "dejuoja" arba tiesiog... suprasti kodėl ji taip jaučiasi. Tuo tarpu vyrai, kad ir kokie, visame kame, geri bebūtų – jie yra prasti guodėjai ir patarėjai.

Jie moka spręst problemas, atlikinėt konkrečias užduotis, pralinksminti. Bet jie nemoka guosti. Tiesiog nežino kaip padaryti, taip, kad tai padėtų moteriai pasijausti geriau. Kai mato, kad, moters silpnumo akimirka, jie nėra pajėgus įpūsti jai reikiamos stiprybės - jie gali patys pasijausti silpnais ir nemokančiais PADARYTI SAVO MOTERĮ LAIMINGĄ. O ši mintis juos varo į neviltį.

Šiandien noriu pakalbėti apie BAIMĘ. Ne tą, baimę, kurį yra įgimta, kaip savisaugos priemonė.
Apie baimes, kurias žmonės patys prisijaukina į savo gyvenimus.

Žmonės bijo daug ko.. Pradedant nuo baimės dėl ateities, iki baimės ,,ką kiti apie mane pagalvos,,.
Šios prisijaukintos baimės stipriai apriboja žmogaus galimybes, saviraiškos priemones, išvaizdos detales, pasitikėjimą savimi, savivertę.. O svarbiausia – tai trukdo jaustis laimingam.

Kuo daugiau baimių žmogus įgyja, tuo nelaimingesnis jis darosi. Galiausiai pradedama bijoti gyventi ir sąmoningai pasirenkama egzistencija, tai yra - gyvenimas, tam, kad išgyventum.

Ir tik senatvėj, su baimėmis gyvenantys žmonės susimąsto: „koks gi aš KVAILAS BUVAU, jog bijojau pasakyti... bijojau padaryti... bijojau suklysti... O dabar jau vėlu kažką daryti.. Per vėlu pradėti GYVENTI, kai gyvenimas baigiasi“ .

Nesėkmės baimė, atima galimybę pajausti euforijos jausmą, sėkmės atveju. O ištikta nesėkmė yra tobula gyvenimo pamoka.

Pages