Straipsniai

Suaugusieji, auklėdami savo vaikus, moko mandagumo manierų. Vienos iš pagrindinių – mokėti paprašyti ir padėkoti.
Tačiau... patys suaugusieji pamiršta tą meną - prašyti ir dėkoti, -jei situacija susijusi su artimais žmonėmis.

Pavyzdžiui sutuoktiniai... dažnai net pamiršta, kas tas yra paprašyti savo partnerio pagalbos ar kokios nors paslaugos, nes mano, kad tai savaime suprantamas reiškinys: „kokie gali būti prašymai - tai tolygu nusižeminimui“. Todėl imamasi manipuliacijų, šantažų, psichologinio smurto apleliuojant į partnerio supratingumą ir pareigą.

Žmonės, kurie nemoka prasyti pagalbos, jie pradeda manipuliuoti savo padėtim, kad kiti susiprastų padėti, o jei nesusipranta, tai jie niekšai, egoistai, bejausmiai žmonės.

Na, o kai kiti jaučiasi manipuliuojami, tai kiekvienas reaguoja savaip: vieni pasiduoda manipuliacijom, kiti sąmoningai (arba ne) ignoruoja.

Dažnas turi sugebėjimų apkaltinti kitus, kad jie nepadarė to, ko jų nebuvo prašoma padaryti, bet pamiršta gebėjimą paprašyti, kuris buvo diegiamas nuo mažų dienų.

 

Yra kategorija žmonių, kurie, turėdami kažkokių problemų, susireikšmina, mano, kad jų problema yra visų aplinkinių problema. Ir jei kiti nepadeda, tai jie niekšai, egoistai, nemokantys rūpintis kitais ir taip toliau. Bet!..

Nesuvokia, kad didžiausias egoizmas yra jų noras, kad kiti gyventų jų problemomis ir jų likvidavimo rūpesčiais.

Didžiausias paradoksas, kad tokie žmonės, kitus vadindami egoistais, iš tiesų nemato savojo egoizmo, kuris yra toks didelis, jog jo viršūnės nepavyksta pamatyti net stipriai užvertus galvą aukštyn.

Gyvenimas šalia tokio žmogaus tampa dideliu išbandymu artimųjų psichologinei bei psichinei būsenai. Dažnai tokie žmonės turi įgimtą talentą kitais manipuliuoti savo sveikata, padėtimi, pinigais, socialiniu statusu, vaikais, palikimu ir panašiais dalykais.

O didžiausia jų paslaptis yra ta, kad... tie žmonės iš tiesų BIJO prarasti savo artimus/draugus/sutuoktinius/vaikus ir t.t. Jie yra priklausomi nuo kitų žmonių dėmesio, paslaugumo, rūpinimosi ir paniškai bijo netekti to, be ko neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Pritariu nuomonei, jog egoizmas nėra tada kai gyveni dėl savęs. Egoizmas yra tada, kai tu nori, kad kiti gyventų dėl tavęs.

Labai dažnai visokio tipo santykiuose (sutuoktiniai, draugai, bendradarbiai, etc), pasireiškia toks paslaugos principas:

Gaunu paslaugą/pagalbą/paramą/dėmesį – tai norma, taip turi būti. Negaunu – blogai, blogas vyras/žmona, blogi draugai/vaikai/tėvai/kolegos/kaimynai/etc.

Toks požiūris į kitų žmonių, kažkokios malonės apraiškos suteikimas, mūsų adresui, nėra teisingas, NES ...
... jeigu ... žmogus negauna iš kito, tai ko jis tikisi, tai santykiuose prasideda problemos.

Bet ar dažnas susimąsto, kad tai MŪSŲ lūkesčiai kitų žmonių adresu ir tie žmonės nėra atsakingi už jų pateisinimą. Tačiau nepateisindami, vis tik jie yra apkaltinti mūsų nepasitenkinimu jais ir esama situacija.

Visai kitaip būtų, jei požiūris į kitų žmonių paslaugumą, būtų priimamas pagal kitokį principą:

Gaunu – valio! Nuostabu! Dėkoju, vertinu – ačiū! Negaunu – viskas „okey“, normalu ir suprantama.

Kartą, vienas žmogus, bendraudamas su manimi ištarė frazę: „gal vis tik yra tokių idealių porų, kur vienas apie kitą viską žino“ .
Užvirė labai įdomi diskusija apie idealias poras atvirumo tematikoje.

Suprantu, kad tai yra labai subjektyvus dalykas – kaip labai save atverti savo partneriui, tačiau aš turiu asmeninių pastebėjimų, jog..

.... Kuo daugiau, poroje žmonės vienas apie kitą žino, tuo mažiau lieka, asmenybės patrauklumą kuriančių, paslapčių.
.....Kuo labiau žmonės vienas kitą įsileidžia į asmeninę erdvę, tuo labiau jie tampa draugais, kambariokais, giminaičiais, kuriems dėl kažkokių dalykų smagu leisti laiką kartu, bet ... laikui bėgant, vienas į kitą nustoja žiūrėti, kaip į geismo objektą.

Seksas tokioje poroje tampa mechaninis procesas, patenkinantis kūniškus poreikius, tad ilgainiui arba ieškoma kaip paaštrinti seksualinį gyvenimą, arba... aistros dirgikliai kurstomi su kitais partneriais.

Tuo tarpu, tos poros, kurios laikui bėgant sugeba išlaikyti susidomėjimą vienas kitu, kurios turi savo ir gerbia partnerio privačią erdvę, išlaiko tikros poros statusą vien dėl potraukio ir geismo vienas kitam.

Ar žinote kuo skiriasi protinga moteris nuo kvailutė? :)
Pirmoji mėgaujasi apsimesdama kvailute, o pastaroji iš visų jėgų stengiasi atrodyt protingai.

Labai dažnai visuomenėje tiek moterys, tiek vyrai bendraudami su nepažystamais, ar tiesiog su žmonėmis, kurie nepriskiriami artimųjų ratui, stengiasi sukurti protingo/supratingo žmogaus įvaizdį.

Tai taip pat būdinga santykių pradžioje, kai poros nori vienas kitą sužavėti.

PAUZĖS bendravime, silpnesnės psichikos žmonėms sukelia stresą, nerimo jausmą, net prakaitavimą. Tam, kad eliminuoti šį jaudulį ir užbėgt jam už akių žmonės, puola kalbėt belieką, kad tik išvengt nejaukių pauzės akimirkų. To pasėkoje, pripliurpiama daugiau nei reikia ir tai, deja, sukuria priešingą efektą, mėginant save pateikti, kaip protingą žmogų.

Taip atsitinka dėl klaidingo požiūrio į minėtas pauzes pokalbiuose. Neva, jei žmogus tyli, vadinasi neturi ką pasakyti, o tai reiškia, kad jis kvailas. Deja, kartais, tai tikrai tai ir reiškia. Tačiau natūralios pauzės bendravime yra visiškai normalus reiškinys.

Gyvenimas man visada buvo pati įdomiausia knyga – pagrindinis informacijos šaltinis. Visus savo postus aš rašau semdamasi žinių tik iš jo. Tačiau, kartais į mano rankas papuola viena ar kita knyga. Jei savo esybę pajaučiu, kad noriu tai perskaityti, tai aš būtinai taip ir padarau, o perskaičius visada teorija išbandau praktikoj.

Taip man rankose atsidūrė, be galo galingas, gyvenimo valdymo instrumentas. Tai pasąmonės galios. Įvaldžiusi šį „įnagį“, aš į savo gyvenimą prisišaukiau labai daug nuostabių dalykų, įgyvendinau nemažai nuostabių svajonių ir tikiu, jog ateityje manęs laukia dar daugiau jų išsipildymo.

Tai yra nuostabus jausmas, jausti, jog esi savo gyvenimo šeimininkė, savo pasaulio valdovė ir iš visatos gali gauti viską, ko tik geidžia tavo siela.

Todėl visiems pesimistams, skeptikams ir negatyvu persmelkusiems žmonėms, kurie sako, jog jie pasmerkti būti nelaimingi, kad jiems neduoda gyvenime suprasti, ką reiškia laimė, aš tvirtai ir atsakingai sakau jog ....

VISIEMS žmonėms
VIENODAI
SUTEIKTA GALIMYBĖ ŠIOJE ŽEMĖJE GYVENTI LAIMINGAI!!!!!!!!
Visiems!!!

Pesimizmu pasižymintys žmonės patys, mintimis ir žodžiais, kuria savo neigiamą energetiką. To pasėkoje, jie pritraukia į savo gyvenimą dar daugiau negatyvo.

Kodėl? – Nes suveikia elementariausias visatos traukos dėsnis. Jis yra vienas iš septynių pagrindinių visatos dėsnių, kurį trumpai galima būtų pavadinti: „Toks traukia tokį“.

Mąstydami negatyviai žmonės užprogramuoja save ir savo likimą negatyvui. Tokie žmonės atstumia kitus žmonės, o artimieji priversti eikvoti didelius energetinius resursus savęs išvalymui, o silpnesni perima pesimistišką jų būvį.

Kad ir kas jūs bebūtute: mama, ar jauna mergina, susituokusi ar antros pusės beieškanti – bet kuriuo atveju, išguiti iš savęs, save naikinančia programą – verta!

Nuo ko pradėti tai daryti? - Nuo kelionės į kanceliarinę parduotuvę. Joje reiktų įsigyti gražaus viršelio užrašų knygutę ir gerai rašantį rašiklį.
Joje, sava ranka, kiekvienos dienos pabaigoje, jūs turite užrašyti:

Apie minčių galias yra prirašyta aibes knygų. Pripasakota daugybę pavyzdžių. Biblijoje apstu metaforų apie minčių galias. Net mokslininkai įrodė minčių galią!

Jeigu kiekvienas tai suvoktų - kokia stipri yra minčių galia - žmonės niekuomet negalvotų negatyviai.

Elementariausias, visiems žinomas pavyzdys apie pustuštę/puspilnę stiklinę, aiškiai leidžia suprasti, kad nuo mūsų požiūrio į kiekvieną gyvenimo situaciją, priklauso MŪSŲ VIDINĖ BŪSENA.

Optimistai (tie, kas mato stiklinę puspilnę) visada iš gyvenimo gauna daugiau nei pesimistai (tie, kas mato stiklinę pustuštę). Kodėl? – todėl, kad jie TIKI, kad bus tik geriau, džiaugiasi, tuo ką turi DABAR ir kaip taisyklė – GAUNA tai kuo tiki („Ko tik melsdamiesi prašote, TIKĖKITE, kad gaunate, ir TIKRAI TAIP BUS.“ - Morkus 11:24).

Tas pats nutinka ir pesimistams - jie gauna, tai ko tikisi. O tikisi jie dažniausiai nelaimių, nesėkmių, santykių griūčių, praradimų ir etc.. Jie net bijo pasidžiaugti ŠIĄ AKIMIRKA, nes „žino“, kad tai laikina ir kad tuoj tuoj, bus vėl blogai. Ir aišku, likimas juos „apdovanoja“ tuo, kuo jie tiki.

Kiekvienas žmogus yra pajautęs, kai kitas žmogus jame iššaukia susierzinimo jausmą. Žmonės pasižymi įvairiomis savybėmis, būdo bruožais, charakterio ypatybėmis. Vieni savo savastimi mus pritraukia, kita atstumia, treti dirgina ir erzina.

Visą tai nėra be priežasties. Jei kiekvienas sugebėtų save išanalizuoti ir giliai savyje iškapstyti priežastį, kodėl viena ar kita, kito žmogaus savybė, mus beprotiškai erzina ir iššaukia mūsų reakcijas į tai, tai, be jokios abejonės, tą priežastį kiekvienas ir surastų.

Tačiau, dėję, taip nutinka itin retai. Todėl žmonės drąsiai imasi kritikos ir reiškia tą sukilusį nepasitenkinimą tuo, kad kitas žmogus jame sukėlė erzulį ir nepasitenkinimą juo. Maža to, jei tai artimas žmogus, ima jį auklėti ir netgi reikalauti, kad jis pasikeistų, tam, kad jo nedirgintų ir nepiktintų. O tai tolygu savo problemas užkrauti kitiems.

Ne veltui vyrai moteriškai giminėj turi du išsireiškimus: „moteris“ ir „boba“.

Ar žinot koks yra esminis skirtumas tarp jų?
– Klystate jei manote, jog tai lemia tik išvaizda ir aprangos stilius.

Esminis skirtumas yra jų mentalitetas.
Tai mąstymo, emocionalumo ir elgsenos kultūros skirtumai.

Santykiuose „moteriškės“ (kitaip “bobos“) vadovaujasi emocijomis ir dėl to jos būna lengvai prognozuojamos ir perprantamos. Sprendimus jos priiminėja iškarto, verdant emocijom, nemąstant.

Tuo tarpų „moterys“ pasižymi ypatingu išsiauklėjimu. Jos keri vyrus savo paslaptingumu ir nenuspėjamumu. Santykiuose jos vadovaujasi protu, logika ir intelektu. Jos moka valdyti savo emocijas ir sprendimus priiminėja protingai ir apgalvotai.

Tad ... ne šiaip sau yra frazės „tikras vyras“ ir TIKRA MOTERIS.
Ir tik jūs renkatės kuo norite būti: Moterimi ar ..... boba.

Pages