Straipsniai

Ar pastebėjote, kaip dažnai savo gyvenime vartojat žodį „TOBULA“?

Retai? Visai nevartojat? Net nežinot, kas tas tobulumas?  Kodėl? Manot jūs ir jūsų gyvenimas nėra vertas to žodžio vartojimo? Tuomet jūs klystat.

Tobulumas neturi idealų. JIS YRA TIK JŪSŲ ASMENINIS TOBULUMAS. Ir visai nesvarbu kas tai: tobulo skonio kava, tobulo grožio bateliai ar tobulas, visą esybę apimantis jausmas, kylantis iš pasitenkinimo savimi ir savo gyvenimu, kad ir koks jis bebūtų.

Savo tobulumo įrodinėti niekam nereikia, nes jis tik JŪSŲ.
Jūsų pasitenkinimas gražiu, tik jums tobulu rytu...
Jūsų skoniui tobulai atitinkantys, tobulo skonio ledai...
Jūsų vaikai jums tobulai gražūs ir jūsų meilė jiems yra tobula...

Kuo daugiau savo gyvenime pajausit tobulumo, tuo tobulesnis darysis jūsų gyvenimas ir jūs patys jame. Netikit? :) Pabandykit – rezultatą garantuoju!

Nuoširdžiai Jūsų - Sol.Veiga

Dažnai iš merginų sulaukiu panašaus klausimo:
Kokia, pažinties pradžioje, teisingiau būti: „šalta“ ir abejinga ar maloni, šilta ir dėmesinga?

Iš tiesų, merginos klaidingai mano, jog abejingumo vaidyba duos geresnių rezultatų pažinties užmezgimui. Kodėl?

Pirma: tik vienetai yra tokių vaikinų, kuriems merginos „šaltumas“ suveiks kaip buliui raudona vėliava. Tokie pasižymi aukšta saviverte, pasitikėjimu savimi ir dideliu ego, kurį jūs ir užgaunate savo abejingumu. Tai, visų pirma, juos verčia sau įrodyti, kad „ta pana vis tiek bus mano", taipogi „šaltuolei“ parodyti, kad ją lengvai „ištirpins“. Dažniausiai tokie „mačo“, sumedžioję sunkiai pasiekiamą laimikį, trumpai pasimėgauja nauju "trofėjumi" ir greit numeta jį į šalį.
Normalūs, orumo nestokojantys, vyrai nebėgioja pas tas, kurios neparodo susidomėjimo jais.

Įsimylėjimo etapas pasižymi ir tuo, kad jo metu, mes idealizuojame savo įsimylėjimo objektą, kitaip tariant – „užsidedam rožinius akinius“. Tas žmogus, kuris verčia skrajoti, tuo laikotarpiu atrodo tobulas.

Įsimylėjimo periodas tuo pačiu laiku ir žavus, pakylėjantis, ir protą temdantis, ir be galo jautrus. Dėl šių priežasčių, toli gražu ne visi įsimylėjėliai pasiekia ketvirtą santykių kūrimo etapą.

Kai įsimylėjimo aistros atslūgsta, partneriai pradeda aiškiau matyti, vertinti vienas kitą pagal savo ilgalaikės partnerystės kriterijus. Įgaunamas pasitikėjimas vienas kitu ir emocinis saugumo jausmas. Tuomet prasideda ilgalaikių santykių kūrimas.

Santykiai, kaip grūdas: ką pasėsi – tą ir pjausi. Tam, kad turėti vaisingus, ilgalaikius santykius, reikia mokėti ne tik juos sukurti, bet ir puoselėti t.y. mokėti ne tik imti, bet ir duoti. Juk niekas nesitiki atėjus prie sausos žemės, nepasėjęs grūdo, matyti, kad kažkas iš jos išauga.

Tie, kas nors kartą buvo įsimylėję iš pirmo žvilgsnio, paprieštarautų, dėl to, kad įsimylėjimo jausmą nukėliau į trečią pažinties etapą. Bet deja, ne viskas yra taip, kaip gali pasirodyti.

Visų pirma, įsimylima tada, kai kūnu geidi to žmogaus, protu suvoki jo asmenybės patrauklumą ir mintimis jį visur nešiojiesi kartu su savimi.

„Įsimylėjimas“ iš pirmo žvilgsnio yra ne kas kitas, kaip geismas, aistra tam žmogui, kurį tavo akys regi, ausys girdi, nosis užuodžia, rankos liečia ir lūpos ragauja. Kai visi (nebūtinai visi penki!) pojūčiai susirenka savo informaciją apie tą žmogų ir smegenys tai identifikuoja kaip savo „skonio“ žmogų, įsijungia, taip vadinama „chemija“ - nežemiška trauka, aistra ir noras ištirpti to žmogaus glėbyje.

Atvirumas, nuoširdumas prasideda antroje santykių stadijoje, tuomet, kai užsimezgus pažinčiai, žmonės sudomina vienas kitą. Tik tuomet vertėtų atsiverti, jokiais būdais ne pažinties užuomazgoje.

Vėlgi, kai prasideda atviresnis bendravimas, reikia stengtis kuo daugiau klausinėti, domėtis juo: jo kasdienybe, pasiekimais, ateities planais, praeities įvykiais. Būti supratinga, dėmesinga, atidi ir visame kame palaikanti jį. Tai paskatina vaikiną/vyrą pajausti dvasinį ryšį merginai/moteriai, kuri juo nuoširdžiai domisi.

Kuklintis užduodant klausimus tikrai nederėtų. Atvirkščiai, juos uždavinėti drąsiai ir smalsiai. Tačiau, jei vyras nebus pasirengęs atsakyti į vieną ar kitą jūsų užduotą klausimą, jokiais būdais nederėtų įsižeisti dėl slapukavimo. Kiekvienas žmogus yra skirtingai atviras ir skirtingais tempais įsileidžia naują žmogų į savo vidų.

Atvirumo etapas gimdo gilesnius jausmus, žavėjimąsi pačia asmenybe, jos savybėmis, kuria tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą vienas kitu. Todėl slapukauti jau nederėtų, nes tokiu būdu tik atstumsit nuo savęs, o nepritrauksit.

Kiekvienas normalus pasaulio žmogus trokšta turėti mylimąjį – žmogų su kuriuo galėtų dalintis gyvenimo džiaugsmais ir vargais, bei kartu kurti bendrą ateitį.

Iki tol, kol santykiai tampa stabilūs, pora turi praeiti keletą pažinties etapų.
Aš juos suskirsčiau į 4 etapus:

1.Susipažinimo
2.Atvirumo
3.Įsimylėjimo
4.Santykių kūrimo

Jei pora praeina tris pagrindinius santykių etapus ir įkopia į ketvirtąjį – santykių kūrimo, tai tuomet prasideda ilgalaikiai santykiai su ateities perspektyva.

Šiandien pakalbėsiu apie pirmąjį etapą – SUSIPAŽINIMO.

Nėra svarbu, kas yra pažinties iniciatorius: jūs, ar vyras, BET! Labai svarbu, kad po to, kai stiprioji lytis užkimba ant jūsų žavesio "kabliuko", pažinties iniciatyva būtų perleista vyrui.

Susipažįstant, visų pirma reikia vaikiną/vyrą sudominti, tada išlaikyti intrigą ir susidomėjimą savimi.

Būtent šiame etape svarbus paslaptingumas. Į vyro dėmesį turi būti atsakyta tik tuomet, kai jis tą dėmesį parodo jums. Šioje vietoje jūsų iniciatyvumas rodant dėmesį yra nekas kitas, kaip nuolankus savęs siūlymas, o tai vaikinų nežavi, nebent jie norėtų mergina pasinaudoti.

Merginos ir moterys, dažnai klaidingai mąsto, kad vyras turi nusipelnyti moters meilės. Iš tiesų pakanka tik to, kad vyras būtų vertas jūsų.

Kodėl yra klaida manyti, kad vyras turi nusipelnyti meilės:

1. Nusipelnyti = užsitarnauti, o tai tolygu nusipirkti moters meilę.
Vyras atlieka aibę manevrų, siekdamas, konkrečios moters palankumo, to pasėkoje, moteris įvertina vyro indelį į ją ir tik tada mainais už tai, ji atiduoda, kitaip tariant - „parduoda“ savo meilę. „Pardavinėdama“ savo meilę, moteris tampa priklausoma nuo „pirkėjo“, kaip šunytis priklauso nuo savo šeimininko. Juk šunys prisiriša ir myli tuos žmones, kurie juos maitina, rūpinasi ir suteikia prieglobstį. Net jei žmogus su šuniu elgiasi prastai, gyvūnas vis tiek lieka ištikimas šeimininkui, nes jis jį maitina ir suteikia stogą virš galvos. Panašiai atsitinka ir su moterimis, kurių meilė yra kažkuo pelnoma. Juk šuniuką, pakeisti kitu šuniuku yra paprasčiau, nei šuniukui susirasti kitą šeimininką. Todėl „šunys ir kariami pripranta“, kaip ir moterys, kurios taikstosi su savo „šeimininkų“ nepagarbiu elgesiu.

Dažnai laiškuose girdžiu nuogąstavimus, kad moters gyvenime pasitaiko tik silpni, problematiški vyrai, kurie pasinaudoja, išsiurbia, išeikvoja gražiausius gyvenimo metus ir moteris vėl lieka viena su savo išsękusia energetika, pažeista asmenine psichologija ir baime vėl ant tokio vyro „užsirauti“.

Visos moterys, kurios jaučiasi vyrų išnaudojamos, pasižymi viena bendra savybe – jos negeneruoja savyje meilės jausmo. Paprastai tai jautrios, emocingos, nuolankios, geraširdės, visą esybę atsiduodančios, lojalios, paslaugios, priklausomos moterys, kurios už viską labiausiai nori būti mylimos. Tik jausdamos vyro meilę ir globą, jos jaučiasi saugios.

Nepasakyčiau, kad visos, prieš tai išvardintos savybės yra blogos, bet! ... reikalas tas, kad norint šalia turėti stiprų vyrą, reikia būti tokiai moterimi, kuri moka DOVANOTI savo meilę.

Stipriems, mokantiems moterimi pasirūpinti vyrams, kurie gyvenime nestokoja nei gerų savybių, nei ambicijų, nei tikslų, iš moterų jiems reikia tik vieno dalyko – tai MEILĖS.

Sykį, bendraujant su gražaus stoto, impozantiškos išvaizdos, pusamžiu vyru, šis man pasiskundė, jog neranda sau vertos moters. Pasidomėjus, kokius jis moterims kelia reikalavimus, neišgirdau nieko nežemiško. Esminis bruožas, kurio jis pasigenda moteryse buvo - savo vertės suvokimas.

Užvirė labai įdomi diskusija, kurios metu jo papasakotas pavyzdys, mano atmintyje užstrigo amžiams:
„Kai aš dovanoju moteriai didžiulį glėbį rožių ir įteikiu aukščiausios klasės šampano butelį, aš noriu tik vieno – kad ji jaustusi verta visų pasaulio gėlių.. Ir kai aš vietoj plačios šypsenos, spindinčių akių ir bučkio į žandą išgirstu frazę: „oi, nereikėjo“, visas mano susižavėjimas moterimi, kuriai dovanojau gėles, subyra į šipulius. Tuomet ateina gilus suvokimas, kad ji buvo teisi – nereikėjo! Nes ji nėra to verta!“

Tokių ir panašių pavyzdžių, kai moterys daro tą pačią klaidą – nemoka priimti, to, kas jai dovanojama – yra aibės. Moterys klaidingai mano, kad šioje vietoje išreikštas kuklumas yra teigiama savybė. Deja... Tokiu būdu jos tik sumenkina save, parodydamos vyrui, kad nėra vertos, to kas joms dovanojama.

Vyrauja dar dvi įsimylėjimo periode paaštrėjusios problemos, kurios trukdo mėgautis šiuo nuostabiu jausmu – tai pavydas ir noras savintis žmogų.

Ypatingai ši problema įsisiūbavo, atsiradus socialiniams tinklams, kai mes galim matyti kada žmogus prisijungęs, kada ir ką „palaikina“ ir pan.

Jei būnant blaiviam prote, ar jau peržengus tą jautrumo stadiją, žmogus suvokia, kad jo antra pusė bendraudama su priešinga lytimi socialiniuose tinkluose ar dar kur kitur, nesukelia pavojaus ir grėsmės jų susiformavusiai porai, tai santykių pradžioje, įsimylėjimo etape, tie patys veiksmai sukelia nevaldomą pavydo jausmą, pyktį ir klaidingas interpretacijas.

Užgimsta nenumaldomas noras, kad žmogus nekontaktuotų su niekuo kitu, nebendrautų ir nerodytų dėmesio niekam kitam, tik jam – tam, kuriam įžiebė romantiškus jausmus.

Vėliau, pavydo jausmas gimdo norą keršyti t.y. demonstratyviai rodyti dėmesį kitiems bei sąmoningai skatinti pavydo jausmą antrai pusei. Taip užverda tokia „neskani košė“ , kuri lengvai suardo pasitikėjimą ir užgimusius naujus santykius.

Pages