Straipsniai

Seksualumas - labai populiarus, bemaž kasdieninis žodis.

Visi nori būti seksualūs ir deda pastangas tokiais būti. Deja ne visi seksualumą suvokia teisingai. Dažniausiai seksualumas painiojamas su vulgarumu arba kūno grožiu.

Niekas nesiginčys, kad dailios kūno formos nėra patrauklu. Niekas nesiginčys ir dėl to, kad gražūs rūbai, gražiai nugulę ant dailaus kūno nėra patrauklu. Bet!

Jei jūs manot, kad tūrėdamos(mi) patrauklų kūną ir jį puošdamos(mi) akį traukiančiais rūbais jūs automatiškai tampat seksualios(us) – jūs labai klystat.

Turbūt visi gyvenime esam susidūrę su žmogumi, kuris iš pirmo žvilgsnio patraukė savo išore, bet pabendravus ar pažinus jo asmenybę artimiau – visas išorinis patrauklumas išgaruodavo.

Arba... tokį, kuris ilgą laiką buvo šalia (bendradarbis, kaimynas, grupiokas ar vakarėlio dalyvis), kurio „nepastebėjot“, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, pažinot jo asmenybę ir tai jumyse pagimdė didelę trauką ar žavėjimąsi juo? – Taip?:) Tuomet jūs aiškiai suvokiat, kad seksualumas nėra išorės savybė.

Esu tikra, kad kiekvienas savo gyvenime esam sutikę žmogų, kurį apibūdinat visų pirma sakom – ŽAVUS... žavingas... kerintis.

Žavus žmogus visada lygu = patrauklus žmogus ir turbūt kiekviena(s) norėtų tokia(-iu) būti.

Ar kada nors analizavote tokį žmogų, mąstėte, kokiomis savybėmis jis pasižymi, kuo ji ar jis pakeri kitus žmones ir neleidžia niekam likti abejingiems?  Ne? – tuomet siūlau išklausyti mano analizes ir pamąstyti: ar galėtute tokia/toks būti ir jūs?! O gal jau esat?

Žavingi žmonės ne visada būna gražūs žmonės, bet tai nebūna kliūtis būti žaviam. Grožiui galima atsispirti, tačiau žavesiui – niekada! Kodėl? Nes grožis yra subjektyvus dalykas: tai kas gražu vienam, kitam gali būti visai negražu, o žavesys, tai ne išorė – tai vidinės savybės, kurios žavi visus be išlygų.

Kokios tai savybės?

Visų pirma – pasitikėjimas savimi ir mokėjimas būti savimi, be baimės kažkam nepatikti.

Žavingiems žmonėms nerūpi kitų nuomonė apie juos, nes jie mėgaujasi būvimu savimi.

Žavingi žmonės moka pasijuokti iš savęs ir moka žavėtis kitais.

Kai į mano gyvenimą atėjo aiškus suvokimas kas yra gyvenimas ir kam jis yra duotas, visas mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsniu kampu, kai gyvenimo aplinkybės išliko tos pačios.

Nuo tos dienos aš KIEKVIENĄ DIENĄ patiriu stiprų euforijos jausmą (laimės būsenos energetinę iškrovą). Viskas kas vyksta mano gyvenime yra tik GERAI vien dėl susiformavusio pozityvaus požiūrio į gyvenimą.

Gyvenimas žemėje iš tiesų tampa rojumi, nepriklausomai nuo aplinkybių ir gyvenimo sąlygų, vien dėl tobulo jausmo viduje – sielos ramybės ir harmonijos su savimi.

Ir taip gali jaustis kiekvienas! Dar geresnė naujiena – tai nėra ilgas darbas su savimi. Tai tėra aiškus suvokimas: "kas yra gyvenimas ir ką aš jame veikiu".

Kas yra ta sielos laisvė?

Tai visų pirma suvokimas, kad šioje žemėje tau niekas nepriklauso, kaip ir tu niekam nepriklausai.

Žmogaus siela gimdama šioje žemėje gauna kūną, tam, kad eitų per gyvenimą kaupdama patirtį bei turėtų galimybę patobulėti. Ką žmogus pasiima su savimi po to, kai jo siela palieka kūną ir užbaigia dar vieno savo gyvenimo istoriją? Ką?!

Ogi nieko materialaus: nei namų, nei pinigų, nei kitokių daiktų, nei mylimų žmonių, net savo kūną, kaip materiją, palieka žemėje. Vienintelis dalykas, ką siela išsineša iš gyvenimo – tai sukauptą patirtį ir užgyventą karmą. Daugiau nieko!

Dėl to, laisvos sielos žmonės gyvenime jaučiasi nuo nieko nepriklausomi. Dėl savo laisvumo buvime savimi, pozityvumo ir skleidžiamos teigiamos energijos, jie tampa patrauklūs "magnetukai", nepriklausomai nuo to kokia jų išorė. Jie iš tų apie kuriuos sakoma: "nežinau, ką jis tokio turi, bet žiauriai traukia".

Vis tik yra vienas žmonių tipas, kurį aplenkia praradimo jausmas. Tai žmonės pasižymintys sielos laisve. Jie nėra prieraišūs, be galo pozityvūs, charizmatiški, lengvo būdo, atsparūs psichologiniams smūgiams.

Paprastai jie nesitaiksto prie kitų žmonių, bet ir iš kitų žmonių nieko nereikalauja. Viską priima taip kaip yra. Ir jei kažkas jų netenkina, jie lengva ranka gali patys palikti, o į jiems adresuojamus priekaištus atsainiai atšauti: „jei tau kažkas manyje nepatinka – palik mane (jei tik valios pakaks tai padaryti!). Jie žino, kad jei kažkas sumąstys jį palikti, tai praras ne jis pats, o tas, kuris paliko.  Aišku ir tai, kad tokius žmonės sunku palikti net tada, kai kažkas juose netenkina.

Jie nepasiduoda manipuliacijoms ir ištikimi būna tik patys sau. Ištikimybė savo partneriui eina tik greta savų principų ir nuostatų to nedaryti, bet ne dėl to, kad taip turi būti. O jei šių nuostatų nėra, neištikimybės jie nesureikšmina.

Praradimo jausmas turi savo „sesę dvynę“ – tai praradimo jausmo baimė.

Kas tai?

Žmonės, kurie nors kartą gyvenime buvo susidūrę su stipriu, visą esybę iki skausmo užvaldančiu, praradimo jausmu ir kuriuos tai stipriai paveikė bei psichologiškai sugniuždė – jie daro viską, kad tai nepasikartotų. Tokie žmonės, vos tik užuodę baimę būti palikti, jie užbėga įvykiams už akių ir tai padaro pirmi, vien tam, kad VĖL nepatirtų to žeminančio jausmo. Ypatingai tai būdinga vyrams.

Vyras, kuris nors kartą buvo skaudžiai moters paliktas, tampa be galo jautrus santykių pradžioje. Tam, kad užgydyti tokio vyro sielos randus, reikia daug moters meilės, atsidavimo ir saugumo jausmo. Kitu atveju, jis saugodamas save gali bėgti nuo moters dėl menkiausio suabejojimo jos lojalumu ar santykių tvirtumu.

Moterims tai galioja taipogi. Tačiau, dažniausiai, jos kitaip nei vyrai: santykiuose daro viską, kad tik dar kartą netektų išgyventi netekties skausmo.

Kad ir kaip ten bebūtų – praradimo jausmas yra be galo stiprus, paliekantis žymę žmogaus psichologijoje ir tai atsiliepia jo tolimesniuose santykiuose ir veiksmuose.

Dar vienas asmeninis pastebėjimas, atradimas: pats stipriausias žmonijos jausmas yra praradimo jausmas.

Taip, taip! Ne meilė, ne pyktis, ne pavydas ir net ne baimė, o būtent PRARADIMO JAUSMAS.

Kodėl?

Nors meilės reikia visiems, ne visi dėl meilės ryžtųsi pasiaukojimui, ne visi galėtų dėl jos perlipti save ir retai kas dėl mylimųjų gali padaryti viską.

Tačiau.... kai žmogus praranda savo mylimąjį – tada jis pasiruošęs padaryti VISKĄ dėl jo! Perlipti save, padaryti tai, ką sakė „niekada gyvenime taip nedarysiu“, atleisti neištikimybę ( ne tada, kai prašoma atleisti, o tada, kai paliekama dėl kito), nusižeminti ir taip toliau ir panašiai. Dėl jokio kito jausmo žmogus nėra toks ryžtingas, kaip tuomet, kai jis nori atgauti tai, ką prarado.

Netgi kai žmogų palieka toks žmogus, kuris jau nekėlė didelių emocijų, ar dar blogiau – netgi tada, kai prarandi tai, ką pats norėjai palikti, psichika veikia vienodai – užvaldo stiprus noras sulaikyti ar susigrąžinti.

Kodėl?

Dar vienas ryškus pastebėjimas: žmonės mano save pažystantys, bet... realybė stipriai atitolusi nuo šios tiesos.

Kodėl taip yra ir kodėl aš taip teigiu?

Visų pirma, savęs pažinimas yra ilgas, visą gyvenimą apimantis procesas, reikalaujantis loginio, analitinio mąstymo, gebėjimo analizuoti savo veiksmus, poelgius, emocijas, jausmus, elgseną įvairiose situacijose, o svarbiausia – rasti atsakymus į klausimus KODĖL aš jaučiuosi, elgiuosi ir kalbu vienaip ar kitaip. Dėmesio!!! - Atsakymas į klausimą „kodėl“ turi turėti PRIEŽASTIES kilmę, o NE PASITEISINIMO!

Tai yra pagrindinis aspektas, kodėl žmonės savęs nepražįsta - nes vertindami save subjektyviai, jie visada ieško savo veiksmams, poelgiams, emocijų išraiškoms, etc. pasiteisinimus kodėl jie taip elgiasi ar jaučiasi, o ne priežastį ir kilmę viso to.

Per savo darbo praktiką su žmonėmis, supratau vieną aiškų faktą: žmogaus protas atsijungia tuomet, kai jis yra užvaldytas emocijų.

Žodžiai, sprendimai ar veiksmai, kurie yra daromi emocijų įtakojami, dažniausia yra klaidingi. Ir tik tada, kai žmogus atgauna sąmoningumą, jis protu supranta, ką padarė sąmonės aptemimo metu: išsakyti žodžiai kažką įskaudino, atlikti veiksmai žemino jo paties orumą, o dėl padarytų sprendimų būna gailimasi dar ilgai.

Gerai būna, jei nurimus emocijom, dėl nieko nesigailima. Bet tai būna itin retais atvejais. Dažniausiai tai saviapgaulė, o realybė tokia, kad atsiprašyti būna per sunku, ištaisyti padarytas klaidas jo didenybė - ego neleidžia, arba... neišmanymas, kaip tai padaryti.

Taigi, ką daryti, kad išvengti tų klaidų, kurias padarome apimti įvairių neigiamų emocijų: pykčio, pavydo, neapykantos, beviltiškumo ir t.t.? – Ogi nieko nedaryti!

Atrodytų, tai labai paprasta, bet deja, tai pareikalauja daug valios pastangų ir mokėjimo save suvaldyti. Tam, kad mokėti save valdyti, reik iš pradžių išmokti identifikuoti užplūdusias emocijas.

Nuo ko pradėti šias pamokas? – Nuo sąmoningumo ir savianalizės.

„Energetiniai vampyrai“ – turbūt visi žino, ką reiškia šis apibūdinimas.Tai žmonės, kurie neigiamai veikdami kitus, pasikrauna energetiškai, pasijausdami galingi ir įtakingi.

Manau, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime yra susidūręs su šio pobūdžio žmogumi: ar tai būtų nuosavi tėvai, uošviai, kitokie giminaičiai, kaimynai, bendradarbiai, draugai, gyvenimo partneriai bei kiti, likimo siųsti žmonės.

Energetinis „vampyrizmas“ pasireiškia įvairiais būdais: nuo paprasto erzinimo replikomis iki psichologinio smurto.
Bet kuriuo atveju, „vampyrai“ energetiškai sodina tik tuos žmonės, kurie pasiduoda jų įtakai. Savo vidumi jie yra labai silpni ir emocingi, tad matydami savo galią prieš kitus, jie gali pasijausti stiprūs ir galingi.

Santykiai su „energetiniais vampyrais“ primena santykį tarp avies ir vilko. Avis vilkui bus draugė tol, kol vilkas bus sotus t.y. tol, kol jūs „maitinsite vampyrą“ jo didybę paglostančiais žodžiais ar veiksmais, tuomet jis jūsų nekąs, bet jei jis pasijaus alkanas – jūs būsit pirmoji auka, kuria jis numalšins savo alkį.

Pages