Straipsniai

Paskutiniam savo poste, rašiau apie buvimą savimi. Šiandien noriu pakalbėti apie savęs atradimą ir pažinimą.

Esu tos nuomonės, kad būti ne savimi, yra tiesiog neįmanoma. Žmogus gali apsimesti, kad jam linksma, kai iš tiesų yra liūdna. Gali juoktis tada, kai jam nėra juokinga. Iš mandagumo net gali suvaidinti, kad dovana labai patiko ar nauji kolegės bateliai yra be galo gražūs. Tai moka kiekvienas. Net vaikas, tai moka - paslėpti tikrąsias emocijas. Bet tai tik emocijos. Jomis galima vaidinti, nes jos labai trumpalaikės. Momentinės. Visa kita – socialinės kaukės, kurias neva žmogus dėvi kasdien, norėdamas užmaskuoti savo tikrąjį veidą - tėra siauras mąstymas, manant, kad žmogus negali būti įvairus.

Tačiau... vis tik retas žmogus iš tiesų pražysta save. Moka įvardinti koks jis ir suvokia save teisingai. Dažnai žmonės nugyvena gyvenimą, taip ir nepažinę savęs. Neatvėrę visų savo gabumų. Neišnaudoję visų savo duotybių. Kodėl?

Pažinti save, reiškia MOKĖTI ANALIZUOTI savo jausmus, elgseną, būseną be savęs pateisinimo.

Atverti savo gabumus, reiškia gyvenime išmėginti kuo daugiau veiklos sričių.

Būk savimi – itin populiari nūdienos frazė. Atrodytų, jog lengviau už buvimą savimi, būti negali. Tačiau...

Tam, kad būti savimi, visų pirma reikia žinoti koks esi (pažinti save). Antra – būti savimi, be baimės kažkam nepatikti.

Dažniausiai žmonės klaidingai mano, jog save pažįsta gerai. Savęs pažinimas yra ilgas, bemaž visą gyvenimą trunkantis procesas.

Tam, kad pažinti save, reik mokėti analizuoti savo jausmus, kylančias emocijas bei savo veiksmus. Suvokti:
1. Kodėl vienokios aplinkybės tave verčia jautis vienaip, kitos – kitaip?
2. Kodėl su vienais žmonėmis tau lengva ir gera, kiti tave erzina ir pykdo?
3. Kodėl vienoje situacijoje tu elgiesi vienaip, kitoje – kitaip?
4. Kodėl vienokios aplinkybės tave atpalaiduoja, kitokios - kelia stresą? Ir t.t...

Savęs suvokimas, silpniausių ir stipriausių asmenybės pusių pripažinimas, savos nuomonės turėjimas ir mokėjimas ją apginti, mokėjimas išreikšti save per išorę, veiksmus, žodžius – tai yra būvimas savimi. DRĄSA (pasitikėjimas) būti savimi - tai sugeba toli gražu ne kiekvienas. Kodėl?

Visais laikais, kai mano draugės susirasdavo naują vaikiną, vienas iš mano svarbiausių klausimų skambėdavo taip: kiek laiko jis yra vienišas ir kodėl išsiskyrė su buvusiąją. Kokią prasmę turi šis klausimas?

Gyvenime neretai pasitaiko atvejų, kai į naują pažintį žiūrima tik kaip į galimybę numalšinti kraujuojantį skausmą dėl šviežiai nutrūkusių santykių. Tačiau, net ir vyro atsakymas į klausimą „kodėl nutrūko buvusieji santykiai“, negali garantuoti, kad ex moteriai jis daugiau nieko nejaučia. Jei vis tik yra taip, kad jausmai dar tyvuliuoja ir jo ex sumąsto jį susigrąžinti, tokiu atveju, ji turi nemažus šansus tai padaryti.

Pagal ką nuspręsti, kad buvusioji kelia pavojų jūsų naujiems santykiams? – Pagal vyro elgseną. Kai vyras savo ex nieko nejaučia, o pastaroji jį bando paveržti iš naujosios, tokiu atveju vyras neplepia apgailėtino ex elgesio nuo naujosios. Pats neieško dingsčių su ja kontaktuoti ir nesidomi jos gyvenimu. Viskas ką jis daro, tai iš mandagumo atsako į jos skambučius ar žinutes iki tol, kol ex įkyrumas neperžengia ribos.

Tikrai nemažai sulaukiu moterų laiškų būtent šia tema. Gyvenime neretai pasitaiko situacijų, kai išsiskyrus porai, vienas iš buvusiųjų, prisidengęs draugo vaidmeniu, bando susigrąžinti savo ex porą. Ypatingai tai būdinga moterims.

Savo draugiškumu, paslaugumu, geranoriškumu, noru tęsti bendravimą esant draugų kategorijoje, jos (ex draugės, žmonos) neretai išprovokuoja esamosios moters pykčio ir pavyduliavimo jausmus. Jos pradeda jausti konkurenciją ir baimę, kad vyras grįš pas buvusią. To pasėkoje padaro didelę klaidą – pradeda kištis į jų santykius ir reguliuoti kas kaip turi ar neturi bendrauti. Kitas variantas: dėl baimės prarasti mylimąjį sušlubuoja savivertė ir santykiai pakinta.

Klausia manęs: kaip kovoti su įkyria buvusiąja?

Mano atsakymas paprastas: niekaip! Jums užteks tik paprasto suvokimo, kad jūsų vyro buvusioji, EX TAPO NE ŠIAIP SAU. Supraskit, kad jei jo buvusioji ieško dingsčių su juo kontaktuoti, tai reiškia, kad JAI blogai be jo, bet ne jam. Joks normalus vyras nepaliks esamos moters su kuria puoselėja santykius ir jaučia jai jausmus, dėl kažkokios ex, kuri ex tapo ne be priežasties.

Tęsiant pavyduliavimo temą...

Antroji su pavyduliavimu susijusi problema skamba daugmaž taip: „mano vyras/draugas yra labai pavydus ir pagrindinė mūsų barnių priežastis yra jo keliamos pavydo scenos“.

Kadangi į mane kreipiasi tik moterys, tai šią problemą analizuosiu iš moteriškos pusės, tačiau analogiškai būna ir atvirkštiniam variante, tik pavydžios moterys būna ne tokios agresyvios ir dažniau suvokia savo pavyduliavimo problemas.

Turbūt nerastumėme nei vieno žmogaus, kuris nebūtų patyręs šio jausmo. Pavyduliavimas nekelia problemų, kai jis nėra išreiškiamas priekaištais, kaltinimais, psichologiniu teroru ar kitokiomis priemonėmis, kurios veikia kitą žmogų.

Manęs klausia: ar įmanoma pakeisti pavydų vyrą. Mano atsakymas – NE. Tačiau... Jis gali pasikeisti JEI... TIK... pats suvokia savo problemą ir NORI keistis.

Antras „tačiau“ – tokių vyrų yra vie...ne...tai! Vienetai vyrų, kurie suvokia savo pavyduliavimo problemas! Visi kiti kaltina moteris, kurios provokuoja pavyduliavimo protrūkius.

Tęsiant pavyduliavimo temą...

Noriu pagvildenti dvi pagrindines PAVYDULIAVIMO problemas, dėl kurių moterys kreipiasi į mane patarimo.

Pirmąją iš jų pavadinčiau taip: „Žinau, kad esu pavydi, žinau, kad mano pavydas griauna mūsų santykius, bet nežinau, ką daryti, kad nepavydėti.“

Kaip kovot su savo pavydo jausmu? – Elementariai pakeičiant savo susiformavusį mąstymą į santykius.

Viskas prasideda nuo suvokimo, kad nei vienas žmogus negali mums priklausyti IR! Jei vaikinas/vyras draugauja su manim ir tik man yra įsipareigojęs, tai visos kitos yra tiesiog žmonės moters pavidale.

Juk jūs nepavydit, kai jūsų antra pusė bendrauja su savo draugais, kai pagiria kitą vyrą, ar elementariausiai pasižiūri? Ne?? O kodėl? Juk jis irgi su jais bendrauja ir į juos žiuri, nes turi akis ir yra žmogus su poreikiu bendrauti. Prieštarautumėte man, kad yra skirtumas su kuo vyras bendrauja: su vyru ar moterimi. Taip, nesiginčysiu! Galbūt net giliai pasąmonėje vyras skenuoja moterį, kaip "patrauklią patelę", bet tai nereiškia, kad trokšta "poruotis" su kiekviena moteriškos giminės atstove.

Tęsiant pavyduliavimo tema...

Vyrauja toks, gan populiarus požiūris: „ jei nepavyduliauja reiškia nemyli“. Nors šis požiūris populiaresnis paauglių ir jaunų porų kategorijoje, tačiau ne taip ir retai pasitaiko ir brandesnių žmonių sampratose, dėl ko santykiuose atsiranda problemos, kurios gali išardyti santykius.

Kodėl šis požiūris sukuria klaidingą meilės suvokimą?

Kadangi meilės niekas rankose nečiupinėjo, kiekvienas ją suvokia skirtingai. Meilės jausmo suvokimas ir apibūdinimas daug ką gali pasakyti apie žmogaus psichologiją ir jo psichologiškai jautriausias ir pažeidžiamiausias vietas.

Viskas būna gerai, jei poroje esti du, vienodo požiūrio į meilę ir santykius žmonės. Tarkim, abudu savininkiški ir pavydūs vienas kitam: jie žino, kokie veiksniai skatina pavyduliavimo jausmą ir žino tai, kad tas jausmas nėra malonus, tad gerbdami ir mylėdami vienas kitą, jie daro viską, kad antra pusė neturėtų preteksto pavyduliauti ir vengia bet kokių dviprasmiškų situacijų, kurios gimdo pavyduliavimo jausmus.

Pavyduliavimas – pavydo jausmo pusbrolis.  Tai emocija, kuri užgimsta žmoguje dėl jame esančios saviniškumo savybės ir baimės prarasti žmogų, prie kurio esi prisirišęs.

Su pavyduliavimu susijusios dvi pagrindinės problemos: 1. Keliamos pavydo scenos ardo šiltus santykius ir pažeidžia žmogaus orumą. 2. Požiūris: „ jei nepavyduliauja reiškias nemyli“, sukuria klaidingą meilės suvokimą.

Normalu yra norėti, kad mylimas ir mums brangus žmogus visada būtų šalia. Niekas nenori prarasti mylimųjų. Tačiau... žmogus nėra daiktas ir joks žmogus nepriklauso kitam žmogui, nesvarbu kas tai bebūtų: gyvenimo partneris, draugas ar vaikas.

Deja, tai suvokia tik vienetai, o kiti įsitikinę, kad jei tu esi MANO vyras/žmona, tai priklausai tik MAN ir negali būti jokios kalbos apie kitus, priešingos lyties draugus, norus su jais bendrauti, pramogauti ar kaip nors leisti laiką ir aš dabar tikrai nekalbu apie neištikimybės apraiškas, nes tai jau nesusiję nei su pavydu, nei su pavyduliavimu, ten jau įsipina kitos problemos (nepagarba, pasitikėjimo ir saugumo jausmo praradimai ir pan.).

Pavydas. Kas tai? Kuo skiriasi baltas pavydas nuo juodo?

Pavydas - tai emocija, kuri sukyla dėl to, kad trokštama kažko ką turi kitas. Nesvarbu kas tai bebūtų: materialūs dalykai, gyvenimo kokybė, asmenybės bruožai ar žmonės gyvenantys šalia.

Baltai pavydima tada, kai pavydą lydi nuoširdus džiaugsmas dėl kito žmogaus laimės ir tų turimų dalykų, dėl ko pavydima. Tai yra inteligentiškų žmonių bruožas, kurį vainikuoja suvokimas, kad nelogiška jausti kažkam pagiežą dėl to, kad tu neturi kažko, ką kitas turi. Juk tas žmogus nėra dėl to kaltas ir atsakingas už tai.

Na, o kas yra juodas pavydas, visiems manau aišku – tai yra, priešingai nei baltas, emocija, kurią lydi pyktis ir neapykanta tam, kas turi tai, ko neturi tu, bet geidi tai turėti.

Juodas pavydas yra būdingas žemos savivertės žmonėms arba arogantiškiems tipams, kuriems sunku pripažinti kitų žmonių pranašumus, dėl to jiems kyla noras tokius pažeminti, sumenkinti ir vėl pasijausti geriausiu iš visų.

Taigi... jei jus jaučiat kažkieno juodą pavydą, tai žinokit tai, kad tas žmogus, giliai viduje, jus laiko laimingesniu už save.

Nuoširdžiai Jūsų – Sol.Veiga

Arogancija. Kas tai ir iš ko tai kyla?

Arogancija - ta riba, kai savimi pasitikintis žmogus, nusprendžia, kad jis aukštesnės kastos žmogus nei kiti t.y. geresnis, gražesnis, protingesnis, turtingesnis ir kitoks „-esnis“ nei visi kiti aplinkui.

Arogancija yra žmogaus tuštybės požymis, kai visas jo gyvenimas yra pašvenčiamas jo savimeilės (ego) glostymui t.y. paviršutiniškiems dalykams: išorės tobulinimas, materialių daiktų kultas, ir kitoks savo "vertės" puoselėjimas.

Savęs sureikšminimas ir manymas, kad esi geresnis už visus – asmenybėje išaugina pasipūtimą ir išsiurbia tolerancijos trupinius, kitokiems nei tu, o tai gimdo patyčias ir kitų menkinimą.

Arogancija būdinga tiems žmonėms, kurie kažkada kentėjo nuo menkos savivertės, tėvų meilės stygiaus ar patys buvo arogantiškų asmenybių pažeminimo aukos.

Bet kuriuo atveju – arogancija yra patrauklumo priešas. Tokie žmonės neturi tikrų draugų, nes draugais laiko tik tokius, kurie moka paglostyti jų savimeilę arba „tokios pačios kastos atstovus“, dėl ko giliai viduje jaučiasi vieniši, nelaimingi ir be galo pažeidžiami.

Nuoširdžiai Jūsų – Sol.Veiga

Pages

Blogas

Pages