Dar vienas ryškus pastebėjimas: žmonės mano save pažystantys, bet... realybė stipriai atitolusi nuo šios tiesos.

Kodėl taip yra ir kodėl aš taip teigiu?

Visų pirma, savęs pažinimas yra ilgas, visą gyvenimą apimantis procesas, reikalaujantis loginio, analitinio mąstymo, gebėjimo analizuoti savo veiksmus, poelgius, emocijas, jausmus, elgseną įvairiose situacijose, o svarbiausia – rasti atsakymus į klausimus KODĖL aš jaučiuosi, elgiuosi ir kalbu vienaip ar kitaip. Dėmesio!!! - Atsakymas į klausimą „kodėl“ turi turėti PRIEŽASTIES kilmę, o NE PASITEISINIMO!

Tai yra pagrindinis aspektas, kodėl žmonės savęs nepražįsta - nes vertindami save subjektyviai, jie visada ieško savo veiksmams, poelgiams, emocijų išraiškoms, etc. pasiteisinimus kodėl jie taip elgiasi ar jaučiasi, o ne priežastį ir kilmę viso to.

Elementarus pavyzdys:
Vyras kelia pavydo scenas ir pyksta ant savo antros pusės dėl to, kad jos elgsena provokuoja jo pavydą. Savo emocijų proveržį toks žmogus PATEISINA tuo, kad aplinkybės jį provokuoja taip jaustis, tačiau... realybė tokia, kad pavydo jausmas yra JO JAUSMAS ir jis išnyra dėl to, kad tai žmogaus asmenybės sudedamoji dalis, kuri susiformuoja per metų metus, kai dar tos antros pusės jo gyvenime nė nebuvo. Pavydo jausmas susideda iš nepasitikėjimo savimi, noro savintis, priklausomybės nuo kito žmogaus ir panašiai.

Tai dabar pasakykit kuri nors, ar jums teko sutikti tokį vyrą, kuris žinotų ir pripažintų, kad jo pavydumas yra jo nepasitikėjimo savimi, savininkiškumo ir silpnumo požymis? Asmeniškai aš nesu. Ir tokių pavyzdžių, kai žmogus suvokia save klaidingai yra aibės.

Žmogaus savęs pažinimas turi prasidėti nuo drąsos pripažinti savo silpnybes ir nuoširdaus santykio su savimi pačiu. Tik tokiu atveju žmogus pradeda save pažinti. Ir tik pažinęs save, gali sau padėti visose gyvenimo situacijose. O kol taip nėra, šį darbą vertėtų perleisti profesionalams.

Nuoširdžiai Jūsų – Sol.Veiga

Metai sarasas: 
2015